Skubu ir aš pasidalinti potyriais po kursų.

Jaučiu, kad gyvenimo tempas vėl įtraukia į savo sūkurį ir tu vėl daraisi robotas.

Po kursų jaučiausi kaip po atostogų, atsigavusi, pažvalėjusi, pailsėjusi. Manau tai tikrai galėtų būti savotiška atsipalaidavimo stovykla, kurioje tu prisimeni savo vaikystę, pameni ką reiškia svajoti, užsimiršti, džiaugtis, juoktis ir verkti . Suprantu, kad visi mes čia susirenkame, todėl kad mums kartu ir kiekvienam atskirai labai ”skauda” ir mes ieškome atsakymų, supratimo kodėl, kaip, ką dar galiu padaryti, kad būtų kitaip, kad ta kartais nepakeliama neviltis išblėstų, pabėgtų, pasibaigtų.

Aišku, viskas ateina iš ten, iš tos vaikystės visi tavo pergyvenimai, baimės ir kaip save perprogramuoti, įjungti per naują – reikia skaityti, mokytis, keisti mąstymą, savo įsitikinimus. Ir, kaip supratau, sunkiausia keisti tai, prie ko tu esi labiausiai prisirišęs – liūdesio, beprasmiškos kančios.

Mokinių auditorija labai įvairi, visi labai mieli žmonės. Jūs, mokytoja, man kaip pirmokui, palikote įspūdį visam gyvenimui – betarpiška, turinti daug žinių, gera, nuolat besišypsanti, malonu jus prisiminti, aplamai labai gera atmosfera buvo visas mokymų dienas. Jeigu suprasiu, kad reikia eiti į pažengusiųjų kursą, tikrai norėčiau tik pas jus mokytis. Man patiko, kad mes patys daug atlikome užduočių ir matėsi, kaip lavėja mūsų gebėjimai, jaučiu kaip mano smegenys išlaisvėjo, lyg ten būtų buvę kokio smėlio pripilta.

Aišku, kai ko nesupratau, bet aš visai nesigailiu, kad šias dienas mes buvome visi kartu ir vienas kitą paskatinome, palaiminome, padėjome, nors mažu žodeliu, pasišildėme vienas kito žvilgsnyje.